Keturi skirtingi instrumentai, keturios savitos asmenybės, keturi ryškūs balsai susitinka toje pačioje erdvėje. Nė vienas nenutuokia, koks bus jų bendro muzikavimo rezultatas, bet puikiai žino, jog tą vakarą kiekvieno asmeninis indėlis tikrąją prasmę įgaus tik per sąsajas su trimis kaimynais.
Klausytojas girdės smuiką, fleitą, violončelę, obojų, tylą, tikimybę, galimybę ir daugybę su išvardintais instrumentais įprastai nesusijusių garsų. Publika – artima atlikėjų kaimynė – irgi taps svarbiu veiksniu, galinčiu lemti galutinį rezultatą. Koncerte skambės vienas Johno Cage’o kūrinys, taip pat specialiai šiam festivaliui sukurtos Arturo Bumšteino ir Serhijaus Vilkos kompozicijos.
Smuikininkė Lora Kmieliauskaitė – aktyvi įvairiausių muzikinių projektų dalyvė, tačiau ją domina ir teatras, kinas. Atlieka klasikinę, šiuolaikinę ir eksperimentinę muziką. Šiuo metu yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė, studijuoja šiuolaikinę muziką. Koncertuodama neretai pasitelkia įvairias medijas, judesį, vaidybą, naująsias technologijas. Kartu su broliu – violončelininku Arnu Kmieliausku – įkūrė šiuolaikinės muzikos ansamblį „Twenty Fingers Duo“.
Italijoje gimusi ir užaugusi fleitininkė Livia Schweizer – laisvai samdoma atlikėja, šiuo metu gyvenanti Helsinkyje. Groja barokine fleita, improvizuoja ir domisi nestandartine notacija, kuri, jos nuomone, padeda suburti įvairioms kultūroms atstovaujančius muzikantus. Dar viena jos aistra – įvairių dalykų ir objektų vertimas muzika.
Ji groja Europos kompozitorių improvizuotojų orkestre ir ansamblyje „Septad“, daugiausia atliekančiame čia ir dabar kuriamą muziką. Kartu su kolegomis yra įkūrusi ansamblį „Earth Ears“, kuris renkasi atlikti mažiau žinomų kompozitorių kūrinius.
Yra koncertavusi su „NYKY Ensemble“, keliais Suomijos orkestrais, bendradarbiavo su „Korvat auki“ („Atviros ausys“) – nuo 1977 m. Suomijoje veikiančia organizacija, propaguojančia šiuolaikinę muziką. Vyko į „Senosios kasyklos“ rezidenciją Karelijos šiaurėje, grojo suomių kultūros centre Benine, dalyvavo improvizaciniame muzikos ir dailės projekte „Nematomi keliautojai“.
Violončelininkas Viktoras Rekalo yra Vilniaus styginių kvarteto narys, žinomas kaip įvairialypis muzikantas, nes yra grojęs daug labai skirtingos muzikos – nuo senosios iki džiazo. Iki karo Viktoras buvo ryški Ukrainos muzikinio gyvenimo figūra, ypač aktyviai reiškėsi Kyjive ir Charkive, dalyvavo Lvive vykusiuose festivaliuose „Kontrastai“ ir „Alfa Jazz Fest“. Buvo kviečiamas į įvairius muzikos renginius užsienyje: Šiuolaikinio meno forumą Liubline, festivalius „Muzikinis pavasaris“ Poznanėje ir „Musikprotokoll“ Grace.
Kompozitoriaus, obojininko, garso menininko ir improvizacinės muzikos atlikėjo Maksimo Kolomijetso kūrinius yra groję žinomi ansambliai ir muzikantai: „Ensemble MusikFabrik“, „Arditti Quartett“, Haydno orkestras, „Amaryllis Quartett“, „Neo Quartet“, Ianas Pace’as ir Haikas Melikianas. Kaip atlikėjas jis dalyvavo daugybėje senosios ir šiuolaikinės muzikos koncertų, pavyzdžiui, su Freiburgo baroko orkestru ir „Ensemble Recherché“. Buvo kviečiamas į šiuolaikinės muzikos festivalius Darmštate, Grace ir kitur.
Su „Ukho Ensemble“ pirmąsyk Ukrainoje atliko Lucos Francesconi Koncertą obojui nr. 2, kai kuriuos instrumentiniam ansambliui parašytus Pierre’o Boulezo, Stefano Gervasoni, Briano Ferneyhough’o, Luciano Berio ir György Kurtágo opusus. Kartu su kolegomis Kyjive įkurdino „KoRa“ – įvairių sričių menininkams skirtą kubo pavidalo erdvę po žeme.
Šis pasirodymas abiem atlikėjams itin asmeniškas. Po pertraukos susitikę scenoje jie, tikėtina, muzikuodami prisilies prie įvairių temų: erdvė, atstumas, miestas, žmogiškieji ryšiai, siekio bendrybė. Visa tai bus pateikta per nenuspėjamą improvizaciją nebylių vaizdų fone – vaizdų to, ką jiedu šiuo metu yra praradę. O gal jųdviejų susitikimas virs pokalbiu – dviem vienas kitą papildančiais monologais?
Anksčiau jie, muzikuodami drauge, rinkdavosi intymią aplinką, tarsi ketindami groti vienas kitam, ir kaskart stebindavo gebėjimu perteikti savo vidinę esybę be žodžių, tad klausytoją jų muzika visuomet skatindavo susimąstyti.
Šįsyk Viktoro ir Maksimo pasirodymas irgi bus pagrįstas improvizacija. Pasak vieno jų, jiedu tarsi Don Kichotai susitinka ir kovoja su drakonais ritmiškame triukšme, kurį palieka traukinys, evakuojantis nuo karo bėgančius žmones. O antrasis mano, kad... Tai sužinosime koncerte.
Violončelininkas Viktoras Rekalo yra Vilniaus styginių kvarteto narys, žinomas kaip įvairialypis muzikantas, nes yra grojęs daug labai skirtingos muzikos – nuo senosios iki džiazo. Iki karo Viktoras buvo ryški Ukrainos muzikinio gyvenimo figūra, ypač aktyviai reiškėsi Kyjive ir Charkive, dalyvavo Lvive vykusiuose festivaliuose „Kontrastai“ ir „Alfa Jazz Fest“. Buvo kviečiamas į įvairius muzikos renginius užsienyje: Šiuolaikinio meno forumą Liubline, festivalius „Muzikinis pavasaris“ Poznanėje ir „Musikprotokoll“ Grace.
Kompozitoriaus, obojininko, garso menininko ir improvizacinės muzikos atlikėjo Maksimo Kolomijetso kūrinius yra groję žinomi ansambliai ir muzikantai: „Ensemble MusikFabrik“, „Arditti Quartett“, Haydno orkestras, „Amaryllis Quartett“, „Neo Quartet“, Ianas Pace’as ir Haikas Melikianas. Kaip atlikėjas jis dalyvavo daugybėje senosios ir šiuolaikinės muzikos koncertų, pavyzdžiui, su Freiburgo baroko orkestru ir „Ensemble Recherché“. Buvo kviečiamas į šiuolaikinės muzikos festivalius Darmštate, Grace ir kitur.
Su „Ukho Ensemble“ pirmąsyk Ukrainoje atliko Lucos Francesconi Koncertą obojui nr. 2, kai kuriuos instrumentiniam ansambliui parašytus Pierre’o Boulezo, Stefano Gervasoni, Briano Ferneyhough’o, Luciano Berio ir György Kurtágo opusus. Kartu su kolegomis Kyjive įkurdino „KoRa“ – įvairių sričių menininkams skirtą kubo pavidalo erdvę po žeme.
Festivalis „e.manonata“ skirtas jauniausiems kompozitoriams – elektronine muzika besidomintiems moksleiviams ir moksleivėms. Tai didesnio edukacinio projekto „Mano nata“ dalis. Šįmet festivalis organizuojamas antrąjį kartą. Jo tikslas – skatinti paauglių kūrybiškumą ir drąsą eksperimentuoti. Šiais metais renginyje dalyvavo moksleiviai iš septynių Lietuvos miestų ir miestelių. Jie iš anksto pateikė savo kūrinių „juodraščius“, sukurtus laikantis šiųmetės festivalio „Jauna muzika“ koncepcijos – BŪTI šalia. Vėliau, konsultuodamiesi su profesionaliais kompozitoriais Jonu Jurkūnu, Jurgiu Jarašiumi ir Matu Šablauskiu, plėtojo ir tobulino savo idėjas. Galutiniai šių eksperimentų rezultatai skambės baigiamajame „e.manonata“ koncerte.
Konsultantai:
Kurdamas muziką Jonas Jurkūnas neretai remiasi džiaze įprastais principais, nors į savo estetinių preferencijų lauką įsileidžia labai įvairioms tradicijoms – nuo akademinės iki popmuzikos – būdingų elementų. Jo kūrybos erdvė labai plati: kamerinė ir elektroninė muzika, kūriniai orkestrui, multimedijos ir tarpdisciplininiai projektai. Dėsto klasikinę ir džiazo orkestruotę, akustinės ir elektroninės muzikos kompoziciją.
Jurgis Jarašius – elektroninės muzikos kūrėjas ir atlikėjas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos inovacijų studijų centro darbuotojas. Jo kūriniai – minimalistinių ritmų, melodijų ir nuosaikių garso eksperimentų junginys. Profesinės ir pedagoginės veiklos sritis – skaitmeninės muzikos technologijos, įrašai ir erdvinis garsas.
Garso režisierius ir kompozitorius Matas Šablauskis naujų idėjų ieško girdimojo ir regimojo pasaulių sąveikose. Dažniausiai pasitelkia tradicines komponavimo priemones ir muzikos technologijų žinias, bet praturtina jas Rytų meno simbolika. Kuria elektroakustinę ir elektroninę muziką, audiovizualinius projektus.
Šio eksperimento duetas imasi beveik neribodamas savęs. Tikslas – vizualinę partitūros tekstūrą paversti garsine medžiaga, taip tarsi demonstruojant, kad bet kurio muzikos kūrinio natos gali būti transformuojamos į visiškai kitokį garsinį pavidalą. Atlikėjai laisvai interpretuos natose pastebėtas horizontalias ar vertikalias slinktis ir kurs visiškai naujus garsovaizdžius. Ši koncepcija muzikantams atveria neribotas interpretacijos erdves, o klausytojai irgi bus įtraukti į procesą, nes matys originalių natų projekcijas. Koncerte skambės tik grafine notacija užrašytų kūrinių interpretacijos.
Elektroakustinės muzikos kūrėjas ir atlikėjas Luisas Alejandro Olarte yra surengęs daugybę gyvo garso pasirodymų ir, be kita ko, kuria skaitmeninius styginius instrumentus. Jis – Sibelijaus akademijos Helsinkyje pedagogas, dėstantis elektroakustinės muzikos kursą. Pristatant savo sukurtus garsinius eksperimentus jam svarbiausia kūrybišką saviraišką pateikti per šiuolaikinių technologijų prizmę. Kaip žmogui, menininkui ir piliečiui jam rūpi kuo dažniau kalbėti apie naujųjų raiškos priemonių ir kanalų reikšmę mūsų kasdienybėje.
Italijoje gimusi ir užaugusi fleitininkė Livia Schweizer – laisvai samdoma atlikėja, šiuo metu gyvenanti Helsinkyje. Groja barokine fleita, improvizuoja ir domisi nestandartine notacija, kuri, jos nuomone, padeda suburti skirtingos stilistikos ir įvairioms kultūroms atstovaujančius muzikantus. Dar viena jos aistra – įvairių dalykų ir objektų vertimas muzika.
Ji groja Europos kompozitorių improvizuotojų orkestre ir ansamblyje „Septad“, daugiausia atliekančiame čia ir dabar kuriamą muziką. Kartu su kolegomis yra įkūrusi ansamblį „Earth Ears“, kuris atlieka mažiau žinomų kompozitorių kūrinius.
Yra koncertavusi su „NYKY Ensemble“, keliais Suomijos orkestrais, bendradarbiavo su „Korvat auki“ („Atviros ausys“) – nuo 1977 m. Suomijoje veikiančia organizacija, propaguojančia šiuolaikinę muziką. Vyko į „Senosios kasyklos“ rezidenciją Karelijos šiaurėje, grojo suomių kultūros centre Benine, dalyvavo improvizaciniame muzikos ir dailės projekte „Nematomi keliautojai“.
Šiame projekte garsams kurti atlikėjai pasitelkia įvairius instrumentus ir objektus, o garsui įrašyti – analogines kasetes ir magnetofonus. Kasetėse užfiksuota medžiaga „gyvo“ koncerto metu įvairiausiais būdais transformuojama, šitaip kuriant spontanišką kompoziciją. Joje klausytojas girdi neaiškios kilmės garsovaizdžius, kuriuose garsinės tekstūros susilieja su abstrakčiais vizualiniais pavidalais. Publika kviečiama į kelionę po kaskart netikėtumų žadančias teritorijas – jose švelni melodika derinama prie nuolat specialiai iškraipomos garsinės perspektyvos, tad klausytojas įtraukiamas į kūrybinius bandymus, kurių metu eksperimentinio garso visatoje jam atveriami dar negirdėti klodai.
Kasetiniai grotuvai „Walkman“, sutraukyti laidai, metaliniai kiaušinių plaktuvai, kontrabosas, išmanieji telefonai, garso efektų pedalai, variniai vamzdžiai, kontaktiniai mikrofonai, siaubo garsų generatoriai ir taip toliau – visa tai savo kolekcijoje jau spėjo sukaupti eksperimentinės muzikos duetas „Bad Groupy“. Jo nariai – Hamburge gyvenanti estė ir amerikietis iš Niujorko – kuria akustinio ir skaitmeninio garso kompozicijas pasitelkdami įprastus instrumentus, įvairiausius daiktus ir senamadiškas technologijas. Mėgindami „išvynioti“ garsą jiedu kuria sudėtingas muzikines struktūras ir neretai pasiekia netikėtų, bet malonių rezultatų, o klausytojui telieka suvokti, kad jis gauna ne tai, ko galbūt tikėjosi. Šiųmečiame „Jaunos muzikos“ festivalyje muzikantai mėgins laisvąją improvizaciją derinti su programuotais konstruktais ir kasdienybės garsais. Tikslas – kurti sferiškus garsovaizdžius, pripildančius koncerto erdvę ir klausytojo ausis tam tikrų garsinių objektų, kurie gali pasirodyti pažįstami, bet bus unikalūs. Tad šis pasirodymas vadintinas kolektyviniu sapnu, kurio metu sukuriama laikina, bet visiems bendra erdvė.
„Bad Groupy“ – tarptautinis duetas, kuris improvizuoja pasitelkdamas kontrabosą, savo balsus, įrašus ir elektroniką. „Bad Groupy“ debiutinis albumas „The Last Piece of Graphite“ („Paskutinis grafito gabalėlis“) pasirodė 2023 metų sausį ir sulaukė teigiamų vertinimų.
Žurnalas „The Sound Projector“ rašė: „Albumas puikus, daug kuo nudžiugino, klausydamasis tikrai ne tuščiai praleidau laiką, geras galingas triukšmas [...]. Iš dalies „Bad Groupy“ muziką galima vadinti apvalančia, tuo ji primena „Joy Division“ [...].“ O seniausias internete publikuojamų muzikos recenzijų portalas „Vital Weekly“ šį darbą apibūdino taip: „Kartais garsas galingas, tarsi gyvuotų visai šalia, nuo tokios muzikos nepabėgsi, ji netiks kažkur fone. Jos reikia klausytis įdėmiai, ir klausytojui bus atlyginta.“ Įdėmiai klausytis rekomenduotina ir „gyvų“ šio dueto pasirodymų, antraip nepajusite tų malonumų, kurių žada „Bad Groupy“ garsinės medžiagos paletė – nuo musique concrèt iki nežaboto triukšmo.
Vašingtone gyvenantis Jeffas Surakas jau ne vienus metus sukasi eksperimentinės muzikos erdvėje. Jis yra festivalio „Sonic Circuits“ kuratorius, kultūros centro „Rhizome DC“ programų kūrėjas, įrašų studijos „Zeromoon“ savininkas. Muzikoje yra linkęs ieškoti netiesmukų naratyvų, naudoti kuo paprastesnius (kartais archajiškus) techninius ir technologinius sprendimus.
Estijoje gimusi muzikantė Kris Kuldkepp groja kontrabosu ir bosine gitara, atlieka elektroninę muziką ir gausiai improvizuoja. Save vadina menininke feministe, šiuo metu yra dviejų Hamburgo aukštųjų mokyklų doktorantė. Dalyvauja projekte, tyrinėjančiame erdvinį garsą, laisvąją improvizaciją ir posthumanizmą. Aktyviai koncertuoja kaip solistė ir su įvairiais ansambliais. Bendradarbiauja su operos spektaklių režisiere Lisa Pottstock, kartu su ja kuria feministinius projektus, kuriais siekiama aptikti naujų santykių su žmogaus kūnu, materija ir garsu. Veda paskaitas ir seminarus, jų temos – interaktyvios garso technologijos ir improvizacija. Ji – viena iš Hamburge kas dveji metai vykstančio tarptautinio simpoziumo „Klingt gut!“ kuratorių. Renginys skirtas garso menininkams ir erdvinės muzikos kūrėjams.
Vienam jų nepaprastai patinka leistis į žygį, kurio metu bus pasiektos ir tikriausiai peržengtos „klasikiniam muzikantui“ nustatytos ribos, nes už jų laukia visiškai nauji pasauliai. Kitas garsus atranda panirdamas į save – į savo vidines platumas. Pirmasis, keliaudamas garso paribių link, pasitelks neribotas technologijų galimybes. Antrasis tarsi susilies su savo instrumentu – jis ribotas, bet per intymų rezonansą su siela tampa tarsi kokia priebėga.
Jiedu susitiks scenoje ir mėgins jungti asmeninių kelių trajektorijas, stengdamiesi kurti tai, kas tuo pat metu ir ekspansyvu, ir įtrauku – klausytojas išvys ir išgirs, kas atsitinka, kai ėjimas į išorę jungiamas su judėjimu į vidų, kai du kūrėjai mėgina nuvilioti vienas kitą savo pasirinkta kryptimi.
Pianistas Antonijus Baryševskis yra laimėjęs Artūro Rubinšteino vardo tarptautinį fortepijono meistrų konkursą ir Ferruccio Busoni vardo tarptautinį pianistų konkursą. Jam yra tekę dalyvauti ne viename ypač svarbiame muzikos renginyje, pavyzdžiui, „Progetto Martha Argerich“, Rūro fortepijoninės muzikos festivalyje ir Ferruccio Busoni vardo festivalyje. Jis buvo kviečiamas koncertuoti į prestižines Europos sales: „Wigmore Hall“, „Konzerthaus Berlin“, Berlyno, Kelno ir Varšuvos filharmonijas, „Concertgebouw“ ir Bolonijos miesto teatrą (Teatro Comunale). Gastroliavo daugelyje Europos šalių, Izraelyje, Japonijoje, Pietų Korėjoje ir Jungtinėse Valstijose. Domisi šiuolaikine muzika, improvizacija, dalyvauja garso meno projektuose. Kritikai vadina jį vienu vaisingiausiai dirbančių Ukrainos pianistų, kuriam muzikinį universalumą pavyksta puikiai derinti su kūrybiškomis inovacijomis.
Kompozitoriaus, obojininko, garso menininko ir improvizacinės muzikos atlikėjo Maksimo Kolomijetso kūrinius yra groję žinomi ansambliai ir muzikantai: „Ensemble MusikFabrik“, „Arditti Quartett“, Haydno orkestras, „Amaryllis Quartett“, „Neo Quartet“, Ianas Pace’as ir Haikas Melikianas. Kaip atlikėjas jis dalyvavo daugybėje senosios ir šiuolaikinės muzikos koncertų, pavyzdžiui, su Freiburgo baroko orkestru ir „Ensemble Recherché“. Buvo kviečiamas į šiuolaikinės muzikos festivalius Darmštate, Grace ir kitur.
Su „Ukho Ensemble“ pirmąsyk Ukrainoje atliko Lucos Francesconi Koncertą obojui nr. 2, kai kuriuos instrumentiniam ansambliui parašytus Pierre’o Boulezo, Stefano Gervasoni, Briano Ferneyhough’o, Luciano Berio ir György Kurtágo opusus. Kartu su kolegomis Kyjive įkurdino „KoRa“ – įvairių sričių menininkams skirtą kubo pavidalo erdvę po žeme.
Už poliarinio rato ribos, Norvegijos Fleinvaro salyne įvyko tai, kas šiaip jau nutinka gana retai. Lyg pasaka. Kurią visi supranta be žodžių. Kurią visi yra girdėję, o jei ne, vis tiek žino. Jei kas ima ją pasakoti, visi pasijunta taip pat. Ima keistis aplinka, kartais diena virsta naktimi arba atvirkščiai, bet dažniausiai tvyro tyki prietema. Saulės nesimato, bet dangus giedras, tad šviesos pakanka. Spalvos keičiasi labai greitai – jei trumpam užsimerksi, atvėrus akis viskas bus jau kiek kitaip. Jei manaisi bangose kažką pastebėjęs, neužmerk akių, nes vos po akimirksnio tas kažkas dings – regėsi jau kitką. Žvelgiant į tolį matyti kalnai ir debesys.
Kalnų debesys ir debesų kalnai. Jie keičia vienas kitą kaskart, kai ūdra nuslysta savo olos link. Čia kvepia šokoladiniu tortu, kurį saugo Tibeto šuo. Jis mėgsta klausytis smilgų šiurenimo ir praskrendančių garnių, tačiau nepakenčia būti stebimas. Tada suloja, tu mirkteli ir debesų kalnų spalva vėl pasikeičia. Tada stebi ir lauki, kol tave pakels į orą erelio sparnų sukeltas vėjo gūsis.
Atlikėjai:
Dominykas Digimas – garsas, muzika
Lora Kmieliauskaitė – smuikas, balsas, veiksmas
Kristijonas Dirsė – vaizdo instaliacija
Kompozitoriaus Dominyko Digimo veikla aprėpia skirtingus garso ir muzikos praktikų barus. Jis reiškiasi kaip akademinės muzikos kūrėjas, veikia garso meno kontekstuose, aktyviai dirba su scenos menais. Jo kūriniams būdinga askezė ir susikaupimas, jie niekada nėra perkrauti medžiagos. Iš dalies jo kūrybą galima vadinti introvertiška, nes ji panardina į savianalizę ir subjektyvius apmąstymus.
Smuikininkė Lora Kmieliauskaitė aktyviai dalyvauja įvairiuose muzikos, kino ir teatro projektuose, atlieka įvairių žanrų muziką: klasikinę, eksperimentinę ir šiuolaikinę. Šiuo metu menininkė yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė, studijuoja šiuolaikinę muziką. Kaip atlikėja dažnai derina įvairias medijas, judesį, teatrą ir naująsias technologijas. Lora – šiuolaikinės muzikos ansamblio „Twenty Fingers Duo“ narė.
Audiovizualiųjų menų kūrėjui ir režisieriui Kristijonui Dirsei kūryboje aktualus santykis tarp vizualiosios raiškos ir garsinių-muzikinių elementų. Tai ypač ryšku su kompozitoriumi Dominyku Digimu sukurtuose kūriniuose, pavyzdžiui, „Why Does This Appear?“ – nebyliame muzikiniame filme, kuriame, pasitelkiant muzikos ir kino priemones, žvelgiama į atsiminimų subjektyvumą, dokumentiniai fragmentai derinami su vaidybiniais.
Balandžio 21–30 dienomis Lietuvos muzikos ir teatro akademija kartu su dešimčia Šiaurės ir Baltijos šalių aukštųjų meno mokyklų jau trečiąjį kartą Vilniuje rengia „Nord plus“ programos intensyvius kursus „Immedia“ kompozicijos ir garso režisūros studentams, taip pat garso, vaizdo ir medijų menininkams.
Jiems talkina patyrę elektroninės ir elektroakustinės kompozicijos, garso ir vaizdo technologijų ekspertai, padedantys įgyvendinti kūrybinius sumanymus: Peteris Baranovas (Danija), Danielis Biro (Norvegija), Palle Dahlstedtas (Švedija), Samulis Homanenas (Suomija), Lauris Huikuris (Suomija), Mantautas Krukauskas (Lietuva), Petris Kulju (Suomija), Hansas Gunteris Lockas (Estija), Alejandro Olarte (Suomija), Peras Andersas Nilssonas (Švedija), Hansas Peteris Stubbe Teglbjaergas (Danija), Jussis Tuohino (Suomija), Andersas Tveitas (Norvegija).
Dalyviai mokosi kurti muziką garso sferai ir derinti ją su vaizdu. Įgyvendinti jų kūrybinius eksperimentus padeda LMTA Muzikos inovacijų studijų centras. Šių metų „Immedia“ rezultatai bus klausytojams pristatomi kultūros komplekse „Sodas 2123“, kur bus specialiai sukurta erdvinio garso ir vaizdo instaliacija.
Šį vakarą koncertuos elektroakustinės muzikos kūrėjai iš Šiaurės ir Baltijos šalių. Menininkai atliks savo kompozicijas ir pademonstruos, koks yra erdvinio garso vaidmuo šiuolaikinėje muzikoje.
Erdvinės muzikos maratonas – pirmasis tokio pobūdžio renginys Lietuvoje. Jo metu technologijos kuo įvairiausiais būdais ir formomis susipins su kūrybiniais menininkų sprendimais. Profesionalūs kompozitoriai pasitelks naujausius technologinius išradimus siekdami sukurti visą publiką apglėbiančius garsovaizdžius – vis kitokius, bet kaskart turiningus ir novatoriškus.
Koncertas vyks tam tikroje erdvėje, kad klausytojas patirtų nekasdienių garsinių įspūdžių. Vienas jo tikslų – pademonstruoti erdvinio garso technologijų galimybes. Sukurtoji garso medžiaga panardins klausytoją į daugiamatę akustiškai somatinę matricą, kurioje tradiciniai muzikos atlikimui taikomi kriterijai tiesiog ištirpsta.
Šią programą kuruoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos inovacijų studijų centras. Koncertas truks apie tris valandas. Žiūrovams leidžiama jo metu laisvai įeiti ir išeiti. Detalesnė programa bus paskelbta balandžio 1 dieną.
Programa:
Hansas Peteris Stubbe Teglbjaergas (Danija)
„Sferinis fontanas“ (fiksuota medija, vaizdas)
Einike Leppik (Estija)
„Prisikėlimas“ (fiksuota medija, vaizdas)
Theodore'as Parkeris (Estija)
„Phenol-1“ (fiksuota medija)
Hansas Gunteris Lockas (Estija)
„Erdvinio garso eskizas“ (fiksuota medija)
Petri Kulju, Jussi Tuohino (Suomija)
„Audiovizualinis“ (fiksuota medija, vaizdas)
Rikharduras Fridrikssonas (Islandija)
„Burnos muzika“ (fiksuota medija)
Zane Dombrovska“ (Latvija)
„Naujas pavadinimas“ (fiksuota medija)
Voldemars’as Johansons’as (Latvija)
„Hiperborėjinis“ (fiksuotoja medija)
Rolands’as Kronlaks’as (Latvija)
„Akusmatika“ (fiksuota medija)
Covarnis & Resonant Digit (Mantautas Krukauskas, Roberto Becerra) (Lithuania)
„Nakties saulės kalba“ (gyvas pasirodymas, vaizdas)
Tine Surel Lange (Norvegija)
„Kūriniai klausymui“ (fiksuota medija, vaizdas)
Andersas Tveitas (Norvegija)
„Jo-Ha-Kyu ir RadialFiction“ (fiksuota medija)
Palle’as Dahlstedtas (Švedija)
„Dragonomalijos“ (gyvas pasirodymas, vaizdas)
Tomas Williamsas (Jungtinė Karalystė)
„Prislėgti šviesos“ (fiksuota medija, vaizdas)
Nuotraukos autorius: Jonas Šopa
Nuotraukos autorius: Matthias Kronlachner
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
